Yra posakis: jei įsėdai į ne tą traukinį, lipk laukan artimiausioje stotyje. Kuo ilgiau delsi, tuo brangiau kainuoja kelionė atgal.

Man atrodo, jis tinka ne tik suaugusiųjų pasirinkimams. Labai dažnai jis tinka ir kalbant apie vaikų ugdymo patirtis, tik vaikų atveju viskas dar sudėtingiau, nes jie patys ne visada turi pakankamai resursų suprasti, kad yra ne ten, kur galėtų augti.

Iš pirmo žvilgsnio toks vaikas gali atrodyti visai gerai prisitaikęs. Jis eina į mokyklą, atlieka užduotis, dalyvauja pamokose, susitvarko sąsiuvinius, parašo kontrolinius, kartais net gauna visai neblogus pažymius. Žiūrint iš šalies gali atrodyti, kad nėra dėl ko nerimauti, nes sistema tarsi veikia: vaikas mokosi, mokykla moko, diena iš dienos viskas juda į priekį.

Ir vis dėlto ilgainiui tėvai pradeda jausti, kad kažkas tyliai blėsta.

Mokymasis nekelia ankstesnio susidomėjimo. Vaikas vis dažniau sako, kad nuobodu, arba priešingai – nieko nesako, tik atsitraukia. Jis jautriau reaguoja į nesėkmes, vengia sudėtingesnių užduočių, ima nepasitikėti savimi, praranda norą klausti, tyrinėti, bandyti. Kartais iš vaiko, kuris anksčiau buvo smalsus, gyvas, nuolat kažkuo domėjosi, lieka tik prisitaikęs mokinys, darantis tai, ką reikia, bet vis mažiau panašus į save.

Tai nebūtinai reiškia, kad su vaiku kažkas negerai. Ir nebūtinai reiškia, kad aplinka yra bloga.

Kartais tiesiog nesutampa vaiko poreikiai ir tai, ką aplinka tuo metu gali pasiūlyti.

Kai aplinka neatliepia vaiko

Vaikui gali netikti ne vienas konkretus dalykas, o visas mažų neatitikimų rinkinys: tempas, užduočių pobūdis, kalbėjimo būdas, pažintinio iššūkio lygis, santykio forma, emocinis saugumas, galimybė kelti klausimus, galimybė būti savimi neišsiskiriant per skaudžiai.

Vienam vaikui per lėta ir per lengva, kitam per chaotiška, trečiam trūksta gilesnio pokalbio, ketvirtam nepakanka erdvės interesams, penktam per daug tenka slėpti, kad jis nesijaustų „per daug“: per smalsus, per jautrus, per greitas, per klausiantis, per kitaip mąstantis.

Dirbdama su gabiais, jautriais ir aukštesnio potencialo vaikais ne kartą mačiau vaiką, kuris tiesiog nėra savo terpėje. Vienas ima nuobodžiauti ir vis dažniau blaškosi pamokose, nes jo mintis jau seniai toliau už užduotį. Kitas tampa labai jautrus klaidai, nes mokymasis jam ilgą laiką siejosi su lengvumu, o ne su bandymu ir klydimu. Trečias nustoja stengtis, nes nebejaučia prasmės. Ketvirtas taip stipriai prisitaiko, kad pamažu nustoja kelti klausimus, ima slėpti savo gebėjimus, interesus ar net tą keistą, gražų smalsumą, kuris iš pradžių ir buvo jo stiprybė.

Iš išorės tai gali atrodyti kaip motyvacijos stoka, užsispyrimas, per didelis jautrumas, išsiblaškymas ar nenoras mokytis, bet kartais už šių ženklų slypi ne vaiko „trūkumas“, o ilgai neatlieptas poreikis.

Kai vaikas ima slėpti save

Tai primena ir dr. Sigitos Girdzijauskienės tyrimuose aprašomą reiškinį: kai kurios gabios mergaitės slepia savo gabumus, kad pritaptų.

Vaikas gali atsisakyti dalies savęs vien tam, kad neišsiskirtų, kad nebūtų „per daug“, kad išsaugotų ryšį su bendraamžiais ar tiesiog jaustųsi saugiau. Tai nėra tik trumpalaikė emocinė reakcija ar perdėjimas – priklausymas grupei vaikui turi didelę reikšmę, todėl kartais jis renkasi ne tai, kas augina, o tai, kas leidžia likti priimtam.

Su gabiais, jautriais ar netolygų mokymosi profilį turinčiais vaikais taip nutinka gana dažnai. Ne todėl, kad jie geresni ar blogesni už kitus, o todėl, kad jų vidinis tempas, klausimai, jautrumas, interesai ar mąstymo būdas ne visada randa atgarsį aplinkoje, kurioje jie yra.

Tada vaikas mokosi prisitaikyti. Jis gali slėpti smalsumą, kad neatrodytų keistas; gebėjimus, kad neišsiskirtų; nerimą, kad nepasirodytų silpnas; nuobodulį, nes jam atrodo, kad taip lengviau išbūti ir nesukelti papildomo dėmesio. Iš pradžių toks prisitaikymas gali atrodyti kaip protingas socialinis sprendimas, bet ilgainiui jis kainuoja vis daugiau.

Silpnėja mokymosi džiaugsmas, pasitikėjimas savimi, ryšys su savo stiprybėmis. Kartais vaikas pamažu patiki, kad problema yra ne aplinkos ir jo poreikių neatitikimas, o jis pats.

Suaugusiesiems tai pažįstama

Suaugusieji šį jausmą dažnai labai gerai supranta, net jei ne visada iš karto jį sieja su vaikų patirtimi.

Patenki į komandą, kurioje kitaip suprantamas darbas, atsakomybė, bendravimas, kompetencija ar tempas. Iš pradžių dar prisitaikai, nes taip reikia, nes esi suaugęs, nes nenori kelti bangų. Vėliau pradedi naudoti vis daugiau energijos tam, kad tiesiog išbūtum. O jeigu tai užsitęsia, imi abejoti ne aplinka, o savimi.

Gal su manimi kažkas ne taip? Gal aš per jautrus? Per reiklus? Per lėtas? Per greitas? Per daug klausiu? Per daug matau?

Vaikams tai dar sunkiau, nes jie dažnai neturi nei pakankamai patirties, nei žodžių tiksliai paaiškinti, kas vyksta. Jie ne visada gali pasakyti: „man per lengva“, „man per chaotiška“, „bijau suklysti“, „man trūksta gilesnio pokalbio“, „aš neberandu prasmės“, „aš bandau pritapti, bet tolstu nuo savęs“.

Jų būsena dažnai pasimato ne tiesiogiai, o per tai, ką suaugusiesiems lengviau pastebėti: elgesį, emocijas, mokymosi rezultatus, nuovargį, atsitraukimą, jautrumą ar santykius su aplinkiniais.

Ką gali daryti tėvai?

Prieš skubant vaiką taisyti, verta sustoti ir pabandyti suprasti, kur jis iš tikrųjų yra.

Jeigu vaikas vis dažniau atrodo nemotyvuotas, per jautrus, išsiblaškęs, užsisklendęs ar praradęs mokymosi džiaugsmą, klausimas „kas su juo negerai?“ dažnai veda į per siaurą atsakymą. Daug naudingiau klausti: kur jis dabar nėra savo vietoje? Kur jam per lengva, kur per sunku, kur per daug triukšmo, kur per mažai prasmės, kur jis nebegali būti savimi?

Su vaiku galima pradėti nuo paprastų klausimų, tik svarbu, kad jie nebūtų tardymas. Ne „kodėl tu vėl nenori?“, o „kada mokykloje tau būna įdomu?“ Ne „kodėl nesistengi?“, o „kur jauti, kad tiesiog lauki, kol kiti pasivys?“ Ne „kodėl taip jautriai reaguoji?“, o „kur mokykloje jautiesi saugus kelti klausimus?“ Kartais labai daug atveria ir klausimas: „ar būna, kad kai kurios temos ar dalykai tau labai rūpi, bet apie juos mokykloje mažai kalbi?“

Lygiai taip pat svarbu stebėti ne tik tai, kur vaikui nesiseka, bet ir tai, kur jis atgyja. Apie ką jis kalba ilgiau, negu reikia? Kur pats ieško informacijos? Kada jo akys sužimba? Kokie žmonės, temos, veiklos ar užduotys padeda jam vėl tapti panašesniam į save?

Su mokykla taip pat verta kalbėtis ne kaltinant, o kuo konkrečiau. Ne „mano vaikui čia netinka“, o „pastebiu, kad jis praranda motyvaciją, kai ilgai kartoja tai, ką jau suprato“; „jis labai bijo suklysti prie klasės“; „jam trūksta gilesnio klausimo“; „jam svarbu turėti bent vieną sritį, kurioje galėtų judėti toliau“. Kuo konkrečiau įvardijame, kas vyksta, tuo didesnė tikimybė, kad mokykla matys ne priekaištą, o vaiko poreikį.

Ne visada reikia iškart keisti visą aplinką. Kartais pakanka tikslesnio iššūkio, aiškesnio santykio, daugiau saugumo klausti, galimybės parodyti stiprybes ar vieno suaugusiojo, kuris vaiką pamato ne tik per jo sunkumus.

Tačiau ilgai užsitęsęs neatitikimas turi kainą. Kartais ji pasimato pažymiuose, kartais jautrume, nuovargyje, atsitraukime, perfekcionizme ar nepasitikėjime savimi, o kartais tame tyliame, sunkiai nusakomame jausme, kad vaikas vis mažiau panašus į save.

Todėl prieš ieškant greito sprendimo verta pirmiausia suprasti: kaip vaikas mokosi, kas jį įtraukia, kur jis jaučiasi saugus, kokio iššūkio jam reikia, kur jo stiprybės, kur sunkumai ir kokių poreikių aplinka šiuo metu neatliepia.

Kartais svarbiausias žingsnis yra ne sprendimas, o tikslesnis vaiko supratimas.

Nes kuo ilgiau vaikas būna ne savo terpėje, tuo daugiau pastangų vėliau gali prireikti grįžti prie savęs, savo stiprybių ir mokymosi džiaugsmo.