Ne tas kambario kvapas. Pakeista dienotvarkė. Pastaba, pasakyta ne tokiu tonu. Ir tada – banga: ašaros, pyktis, užsidarymas.

Tėvai stebi ir nežino, ką daryti: gal su vaiku kažkas negerai? Gal turime būti griežtesni? Gal jis tiesiog per jautrus?

Būtent šį „per“ ir norėčiau aptarti.

Jautrumas

Dirbdama su gabiais ir jautriais vaikais bei jų šeimomis, matau dažną modelį: vaiko emocinis pasaulis intensyvesnis nei bendraamžių. Jis giliau išgyvena, stipriau reaguoja, ilgiau atsigauna po stiprių emocijų.

Tai nėra „brokas“ ar „silpnybė“, nors jautrumą vis dar dažnai esame įpratę taip matyti. Tai vaiko būdas būti pasaulyje.

Svarbu pastebėti: mokslinis ryšys tarp gabių vaikų intelektinių gebėjimų ir emocinio jautrumo yra sudėtingesnis, nei dažnai pristatoma populiariojoje literatūroje. Tyrimai šioje srityje rodo nevienareikšmius rezultatus, todėl nenoriu apie tai kalbėti kaip apie universalų faktą.

Kalbu apie tai, ką dažnai matau savo darbe: daliai gabių, jautrių ar intensyviai pasaulį išgyvenančių vaikų šie dalykai eina greta. Jų mąstymas gali būti labai greitas ir gilus, o emocinė reakcija – stipri, kartais net juos pačius išgąsdinanti.

Ši tema man svarbi ir asmeniškai. Nuo vaikystės ne kartą girdėjau klausimą: „Tu gal jautri?“ Dažnai jis skambėdavo ne kaip rūpestis, o kaip priekaištas – lyg jautrumas būtų silpnybė, netinkamas pasirinkimas ar savybė, kurią reikėtų kaip nors iš savęs išoperuoti.

Tik suaugusi, dirbdama švietimo lauke ir bendradarbiaudama su mokslininkais, pamažu nustojau jautrumo gėdytis. Priešingai – pradėjau jį matyti kaip svarbią savo dalį. Jautrumas leidžia pastebėti niuansus, giliau suprasti vaiką, greičiau pajusti, kur jam nesaugu ar per sunku. Tačiau kartu žinau, kad jis turi ir savo kainą: greičiau ateinantį nuovargį, didesnį emocinį intensyvumą, poreikį mokytis ribų ir savęs saugojimo.

Gėda

Man atrodo, kad svarbiausia suprasti ne pačią emocinę reakciją, o tai, kas vyksta po ja.

Toks vaikas dažnai jaučia, kad reaguoja stipriau nei kiti. Jis mato, kad draugai nesijaudina dėl pakeistos plano detalės. Jis supranta, kad jo jaudulio banga atrodo per didelė esamai situacijai.

Ir dėl to gėdijasi.

Taip prie pirminio sunkumo – stiprios emocijos – prisideda antrinis sunkumas: gėda dėl tos emocijos. Vaikas kovoja dvi kovas vienu metu, o mes dažnai matome tik išorinę reakciją ir bandome ją kuo greičiau sustabdyti.

Ką sako moksliniai tyrimai apie emocijų įvardijimą?

Vienas dalykas, kurį galiu gana drąsiai sakyti remdamasi tyrimais: jausmų įvardijimas gali padėti. Lieberman ir kolegų (2007) tyrimas parodė, kad žodinis emocijos įvardijimas gali sumažinti migdolinio kūno – smegenų srities, susijusios su grėsmės atpažinimu ir stipriomis emocinėmis reakcijomis – aktyvumą. Paprastai tariant: kai emocija įgauna vardą, ji dažnai šiek tiek atslūgsta.

Praktiškai tai reiškia: vietoj „nieko čia tokio, nusiramink“ – „matau, kad tau dabar tikrai sunku. Tai sunkus jausmas.“ Tai nėra silpnumas ar lepinimas. Tai tyrimais pagrįstas principas: įvardyta emocija vaikui gali padėti lengviau padėti reguliuotis.

Apie priėmimą – ir ribas

Priimti vaiko jautrumą nereiškia leisti bet kokiai reakcijai bet kokioje situacijoje.

Ribos ir struktūra jautriems vaikams labai reikalingos. Dažnai jie patys jaučiasi saugiau, kai žino, ko tikėtis, kas po ko vyks ir kokios taisyklės galioja.

Tačiau yra didelis skirtumas, ar vaikui perduodame žinią: „tavo jausmas yra problema, kurią reikia ištaisyti“, ar sakome: „tavo jausmas suprantamas, ir kartu mokysimės su juo būti.“

Pirmoji žinutė vaiką moko gėdytis savęs. Antroji – pažinti save.

O pažinti save jautriam vaikui yra labai svarbu. Ne tam, kad jis visada galėtų išvengti stiprių jausmų, bet tam, kad pamažu išmoktų juos atpažinti, įvardyti ir išbūti jų neužvaldytas.

Ką gali daryti tėvai?

Pirmiausia verta atskirti du dalykus: vaiko jausmo stiprumą ir tai, kaip suaugusieji į tą jausmą atsako.

Jautrus vaikas dažnai nereaguoja „per stipriai“ todėl, kad nori dramatizuoti. Kartais jis labai išsigąsta, kad nespės, nesupras, suklys ar bus neteisingai įvertintas. Kartais jį išmuša pakeistas planas, per griežtas tonas, netikėta pastaba ar situacija, kurioje jis pamato neteisybę. Tokiems vaikams pasaulis kartais atrodo per intensyvus.

Tuo metu jiems mažiausiai padeda sakinys „nieko čia tokio“. Nes vaikui tuo metu yra „tokio“. Jo kūnas ir protas jau reaguoja, net jei suaugusiajam situacija atrodo menka.

Dažnai labiau padeda trumpas pripažinimas: „matau, kad tau labai rūpi“, „suprantu, kad tau atrodo neteisinga“, „matau, kad išsigandai, jog nespėsi“, „tau dabar tikrai daug“. Tokie sakiniai nereiškia, kad vaikas visada teisus. Jie reiškia, kad jo vidinė patirtis pamatoma.

Kai vaikas jau labai susijaudinęs, ilgi aiškinimai dažniausiai neveikia. Tuo metu geriau padeda ramus suaugusiojo buvimas, trumpi sakiniai ir aiški struktūra: „pirmiausia sustokime“, „įkvėpkime“, „aš esu šalia“, „kai truputį nurims, grįšime prie šito“. Mokymas prasideda ne pačiame jausmo pike, o tada, kai vaikas jau gali girdėti.

Ramioje situacijoje verta kartu tyrinėti, kaip ta banga prasideda. Galima klausti: „kaip tu supranti, kad jau labai jaudiniesi?“, „kas tau sunkiausia, kai atrodo, kad nespėsi?“, „kas tave labiausiai užgauna, kai matai neteisybę?“, „kas tau padeda grįžti į save?“ Tokie klausimai ne gėdina vaiką, o padeda jam pamažu pažinti savo vidinį pasaulį.

Su mokykla taip pat verta kalbėti kuo konkrečiau. Ne tik sakyti „jis labai jautrus“, o įvardyti, kada jautrumas labiausiai išryškėja: kai netikėtai pasikeičia planas, kai pastaba pasakoma prie visos klasės, kai vaikas jaučia, kad nespėja, kai užduotis neaiški, kai situacija jam atrodo neteisinga. Konkretumas padeda mokytojui matyti ne „per jautrų“ vaiką, o vaiką, kuriam reikia aiškumo, pagarbos, laiko ir saugaus būdo sugrįžti į pusiausvyrą.

Jautrus vaikas dažniausiai iš mūsų labiausiai tikisi ne to, kad leisime jam viską. Ir ne to, kad kuo greičiau sustabdysime jo jausmus.

Jis tikisi, kad stiprios emocijos akimirką šalia jo bus suaugęs žmogus, kuris neišsigąs, nepasijuoks, nesugėdins ir padės suprasti: „su manimi nėra kažkas negerai.“