Yra vaikų, kurie suglumina ir tėvus, ir mokytojus.

Vaikas akivaizdžiai smalsus, greitai mąstantis, gyvai diskutuoja, kuria sudėtingus pasakojimus, mato ryšius ten, kur kiti jų dar nepastebi. Tačiau tuo pačiu metu pameta daiktus, nespėja užsirašyti, pamiršta namų darbus, sunkiai susitvarko sąsiuvinį ar užduotis atlieka labai netolygiai.

Vieną dieną jis nustebina giliu klausimu. Kitą – neatsineša reikalingų priemonių. Vienoje srityje lenkia bendraamžius. Kitoje atrodo taip, lyg jam trūktų pačių paprasčiausių mokymosi įgūdžių.

Šeimos dažnai girdi: „gabus, bet…“

Gabus, bet netvarkingas.
Gabus, bet nesusikaupia.
Gabus, bet nerašo.
Gabus, bet neatlieka namų darbų.
Gabus, bet neišnaudoja savo galimybių.

Norėčiau pasiūlyti kitą formuluotę: gabus ir.

Dvigubas išskirtinumas – kai du dalykai egzistuoja vienu metu

Ugdymo literatūroje tai vadinama dvigubu išskirtinumu, anglų kalba – twice-exceptionality, dažnai trumpinama kaip 2e.

Taip apibūdinami vaikai, kurie vienu metu turi ir aukštų gebėjimų ar ryškų potencialą, ir mokymosi, dėmesio, savireguliacijos ar kitų ugdymosi sunkumų. Pavyzdžiui, vaikas gali būti labai stiprus žodžiu, kūrybiškai mąstyti, greitai suprasti sudėtingas idėjas, bet tuo pačiu metu patirti sunkumų skaitydamas, rašydamas, planuodamas, išlaikydamas dėmesį ar organizuodamas savo darbą.

Svarbiausia suprasti: šie dalykai gali egzistuoti kartu ir vienas kito nepaneigia.

Vaikas gali būti ir gabus, ir jam gali reikėti pagalbos. Vienas dalykas nepanaikina kito.

Kodėl tokie vaikai dažnai lieka nepastebėti?

Dvigubas išskirtinumas dažnai sunkiai atpažįstamas todėl, kad stiprybės ir sunkumai vieni kitus maskuoja.

Gabumai gali padėti vaikui ilgą laiką kompensuoti sunkumus. Jis randa aplinkkelių, remiasi stipriąja atmintimi, kalba, intuicija ar greitu mąstymu. Iš šono gali atrodyti, kad jis tiesiog „nevienodas“, „neatsakingas“ ar „pasirenkantis, kada stengtis“.

Tuo pat metu sunkumai gali paslėpti gabumus. Mokytojas mato netvarkingą sąsiuvinį, neužbaigtą darbą, praleistas detales, pamirštus namų darbus – ir po tuo gali būti sunkiau pamatyti vaiko mąstymo gylį, kūrybiškumą ar pažintinį potencialą.

Taip vaikas atsiduria tarp dviejų kėdžių, nes jo situacija nėra iki galo suprantama nei vienoje, nei kitoje pusėje. Į gabių vaikų ugdymą jis kartais nepatenka todėl, kad jo patiriami sunkumai užgožia jo stiprybes ir sudaro įspūdį, jog jis neatitinka šiai grupei keliamų lūkesčių. Tuo pačiu metu jis dažnai negauna ir reikalingos pagalbos savo sunkumams įveikti, nes aplinkiniai remiasi prielaida, kad jis yra gabus ir todėl turėtų su viskuo susitvarkyti savarankiškai.

O vaikas lieka su labai painia ir dažnai skaudinančia žinute: „tu gali daug, bet vis kažkaip ne taip.“

Du poreikiai – ne vienas

Dvigubo išskirtinumo vaikui dažnai reikia dviejų dalykų vienu metu: intelektinio iššūkio ir labai konkrečios atramos.

Šie dalykai nesipriešina vienas kitam.

Jei vaikui sunku organizuotis, tai nereiškia, kad jam reikia tik lengvesnių užduočių. Jei vaikas gabus, tai nereiškia, kad jam nereikia pagalbos su planavimu, rašymu, dėmesiu ar laiko pajauta.

Tokiam vaikui gali reikėti sudėtingesnio klausimo, bet aiškesnių žingsnių. Gilaus projekto, bet padalinto į mažesnes dalis. Galimybės mąstyti plačiai, bet kartu turėti aiškią struktūrą, kada, ką ir kaip atlikti.

Tai labai svarbu: atrama nėra potencialo mažinimas. Ji yra būdas padėti vaikui prie jo potencialo prieiti.

Ką gali daryti mokytojas?

Pirmas žingsnis – atskirti du klausimus.

Ne tik klausti: „kodėl jis nesusitvarko?“
Ir ne tik svarstyti: „kaip jam duoti daugiau?“

O abu kartu:

Kokio iššūkio šiam vaikui reikia, kad jo mąstymas būtų įtrauktas?
Kokios atramos jam reikia, kad jis galėtų tą iššūkį realiai įveikti?

Mano praktikoje gerai veikia gilūs projektai: kai vaikas gali kelti savo klausimus, ieškoti informacijos skirtingais būdais, jungti idėjas ir pasirinkti, kaip pristatyti tai, ką suprato. Tokiose užduotyse vaikas dažnai pagaliau gali parodyti savo mąstymo gylį, o ne tik tai, kiek tvarkingai jis užpildė pratybas ar sąsiuvinį.

Svarbu, kad projektas turėtų aiškią struktūrą: tarpinius žingsnius, terminus, susitarimą, koks bus galutinis rezultatas. Kitaip gili tema gali tapti dar vienu chaosu.

Jeigu vaikui sunku rašyti, planuoti ar tvarkingai sudėti mintis, verta leisti žinias parodyti ne vien raštu. Kartais tai gali būti žodinis pristatymas, schema, minčių žemėlapis, garso įrašas, vaizdinė medžiaga ar projektas.

Kai rašytinė dalis vis dėlto reikalinga, galima apgalvotai naudoti ir dirbtinį intelektą kaip atramą: padėti vaikui susidėlioti planą, išgryninti mintis, sutvarkyti struktūrą ar paversti jo žodžiu išsakytas idėjas aiškesniu tekstu. Tokiu būdu vaikas nelieka nuošalyje vien todėl, kad rašymo ar organizavimosi dalis jam sunkesnė.

Žinoma, dirbtinis intelektas neturėtų pakeisti vaiko mąstymo. Jis gali padėti vaikui prieiti prie rezultato, bet ne atlikti darbą už jį. Centre turi likti vaiko klausimai, supratimas ir idėjos.

Mokytojui labai padeda žiūrėti ne tik į galutinį rezultatą, bet ir į profilį: kur vaikas mąsto stipriai, o kur jam nuolat reikia atramos? Kur jis gali būti savarankiškas, o kur stringa ne dėl nenoro, bet dėl įgūdžio ar funkcijos, kuri dar neveikia pakankamai tvirtai?

Ką gali daryti tėvai?

Jei atpažįstate tokią situaciją – vaikas namuose atrodo labai smalsus, protingas, greitai suprantantis, bet mokykloje nuolat „nepasiekia“, verta kalbėtis ne tik apie pastangas.

Verta kelti klausimą apie visą vaiko profilį: kur jo stiprybės, kur sunkumai, kaip jie vieni kitus maskuoja ir kokios pagalbos jam reikia.

Su mokykla bendradarbiaujant galima kalbėti labai konkrečiai:

„Matau, kad jam reikia didesnio iššūkio, bet kartu jis pasimeta, kai užduotis turi daug žingsnių.“
„Jis gali labai giliai kalbėti tema, bet sunkiai perkelia mintis į raštą.“
„Kai tema jį įtraukia, jis mąsto plačiai, bet jam reikia pagalbos susiplanuoti darbą iki galo.“
„Norėčiau, kad žiūrėtume ne tik į tai, ko jis neatlieka, bet ir į tai, ką jis geba, kai gauna tinkamą užduoties formą.“

Tokie vaikai dažnai būna daug girdėję apie tai, kas jiems nepavyksta. Jie patys gali pradėti galvoti, kad yra tingūs, netvarkingi, sugadinti ar tiesiog „kažkokie ne tokie“.

Namuose jiems labai svarbu girdėti: „matau ir tavo stiprybes, ir tavo sunkumus.“ Ne tik „tu galėtum daugiau“, bet ir „padėkime tau rasti būdą, kaip prie to daugiau prieiti“.

Nes kartais vaikui labiausiai reikia ne dar vieno „bet“, o suaugusiųjų, kurie sugeba pamatyti visą jo „ir“.