Tai vienas dažniausių sakinių, kurį girdžiu iš tėvų. Ateina šeima. Vaikas akivaizdžiai smalsus, greitai mąstantis. Namuose sprendžia galvosūkius, klausinėja apie visatą, kuria sudėtingus žaidimus. Tačiau mokykloje tarsi atsitraukia.

Pažymiai vidutiniai. Namų darbai pamiršti. Mokykloje girdime: „Galėtų, jei tik norėtų.“

Bet gal problema vis dėlto nėra noras?

Kai mokytis per lengva

Tyrimai, nagrinėjantys, kodėl dalis gabių vaikų mokykloje pasiekia mažiau, nei galėtų, rodo, kad prie to gali prisidėti vaiko gebėjimų ir mokyklinės aplinkos neatitikimas. Viena iš tokių situacijų – kai vaikui nuolat pateikiamos per lengvos, jo mąstymo neįtraukiančios užduotys.

Tai ne poetinė metafora, o labai konkreti ugdymo situacija. Kai užduotis reikalauja pastangų, atitinkančių vaiko gebėjimus, atsiranda įsitraukimas. Kai užduotis per lengva, dingsta ta maža trintis, iš kurios gimsta koncentracija, ir vaikas tarsi atsitraukia.

Tokiems vaikams mokykloje dažnai nereikia to paties, ko tuo metu reikia daugeliui kitų: ilgai kartoti, įtvirtinti mažais žingsniais, dar ir dar kartą grįžti prie jau suprasto dalyko. Jie supranta greičiau. O kai jau suprato ir lieka laukti, kol klasė pasivys, nuobodulys gali atrodyti kaip tingėjimas, pamokos trukdymas,  nors iš tiesų tai visai kitas reiškinys.

Asinchroninis vystymasis – kai mąstymas lekia priekyje

Dar vienas svarbus aspektas, kurį pastebiu dirbdama su gabiais vaikais, yra asinchroninis vystymasis. Columbus Group dar 1991 m. pasiūlė į gabumą žiūrėti ne tik per pasiekimus, bet ir per vaiko vidinę patirtį: aukšti pažintiniai gebėjimai ir didesnis vidinis intensyvumas gali lemti netolygų vaiko vystymąsi bei kitokį pasaulio išgyvenimą. 

Paprastai tariant, vaikas gali suvokti sudėtingus dalykus, kelti gilius klausimus, jungti idėjas, kurios gerokai lenkia jo amžių, bet tuo pat metu dar neturėti pakankamai brandžių savireguliacijos, planavimo ar frustracijos toleravimo įgūdžių.

Tai reiškia, kad tas pats vaikas, kuris namuose gali valandą skaityti apie dinozaurus, kosmosą ar senovės civilizacijas, pamokoje gali sunkiai išbūti penkias minutes klausydamasis to, ką jau suprato. Ne todėl, kad jis tiesiog nenori. Dažnai todėl, kad jo mąstymas jau yra keliais žingsniais priekyje, o savireguliacija, valia ir gebėjimas išbūti nuobodulyje dar tik bręsta. Jei tuo metu nėra tinkamo iššūkio, kuris padėtų auginti pastangą, vaikas gali atsitraukti. 

Baimė klysti – tylus kliuvinys

Kai kuriems gabiems vaikams prisideda dar vienas mechanizmas, kurį dažnai pastebiu savo praktikoje: baimė suklysti.

Jei vaikas ilgą laiką buvo „tas, kuris viską greitai supranta“, klaida jam gali pradėti atrodyti ne kaip normali mokymosi dalis, o kaip grėsmė tam, kaip jis pats save supranta. Suklysti tampa gėda, nesėkmės ženklu, įrodymu, kad gal jis vis dėlto nėra toks gabus, kaip visi manė.

Tokiu atveju vaikas kartais pasirenka saugesnį kelią – visai nebandyti. Iš šono tai gali atrodyti kaip tingėjimas ar pastangų stoka, bet iš vidaus tai dažnai būna apsauga nuo galimos nesėkmės.

Ką gali daryti tėvai?

Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – pakeisti klausimą.

Vietoj „kodėl nesistengi?“ verta klausti: „kur šiandien tau buvo per lengva?“, „kur buvo per sunku?“, „kuri užduotis tave iš tikrųjų įtraukė?“, „kur jautei, kad atsakymą jau žinojai anksčiau, nei mokytoja baigė klausti?“

Tokie klausimai nekalba apie vaiko nenorą mokytis. Jie padeda suprasti, kur vaikas iš tikrųjų yra: kas jam jau per lengva, kas kelia įtampą, kur jis atsitraukia, o kur dar įsijungia smalsumas.

Svarbu ne tik klausti, bet ir stebėti. Kur vaikas savaime įninka be jokio skatinimo? Apie ką jis kalba ilgiau, nei reikia? Kokias temas renkasi pats? Kada jo akys sužimba? Tokiose vietose dažnai slepiasi tikrasis vaiko mokymosi variklis. Jis nebūtinai dingo. Kartais jis tiesiog negauna pakankamai vietos mokyklos kasdienybėje.

Su mokykla verta kalbėtis ne tik apie drausmę, pastangas ar neatliktus namų darbus. Verta kelti klausimą apie iššūkio lygį. Ar vaikas turi galimybę gauti sudėtingesnę užduotį? Ar gali dirbti su platesniu klausimu, papildomu projektu, kūrybine užduotimi, tyrimu ar individualiu tikslu? Ar yra sričių, kuriose jam nereikia dar kartą kartoti to, ką jis jau suprato, o būtų galima judėti giliau?

Kartais pakanka nedidelio pokyčio: sudėtingesnio klausimo, daugiau savarankiškumo, galimybės pasirinkti temą, užduoties su keliais sprendimo keliais ar pokalbio, kuriame vaikas pagaliau jaučiasi ne taisomas, o suprantamas.

Tačiau svarbu nepamiršti ir kitos pusės. Gabiems vaikams ne visada reikia tik daugiau sudėtingų užduočių. Kartais jiems reikia pagalbos mokantis išbūti su klaida, planuoti laiką, pradėti darbą, kurio rezultatas nėra aiškus iš anksto, arba priimti tai, kad ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Tikras iššūkis turi ne spausti vaiką, o auginti jo gebėjimą mąstyti, bandyti, klysti ir tęsti.

Tėvų užduotis nėra įrodyti mokyklai, kad vaikas „per protingas“ įprastoms užduotims. Ir ne priversti vaiką pagaliau „susiimti“. Pirmiausia verta suprasti, kas vyksta po tuo išoriniu nesistengimu: nuobodulys, baimė suklysti, per mažas iššūkis, per didelė įtampa, neatrastos mokymosi strategijos ar jausmas, kad mokykloje nėra vietos jo tikrajam smalsumui.

Kai į vaiką žiūrime taip, klausimas keičiasi. Nebelieka vien „kodėl jis nesistengia?“. Atsiranda kitas, daug tikslesnis klausimas: kokių sąlygų jam reikia, kad pastanga vėl turėtų prasmę?

Nes dažnai vaiko noras mokytis nėra dingęs. Jis tik pasitraukęs ten, kur vaikas dar jaučia gyvą smalsumą, tikrą iššūkį ir galimybę būti savimi.